Meninė gimnastika

Meninė gimnastika – tai tik moterų kultivuojama sporto šaka, kurią sudaro choreografijos ir akrobatikos elementų deriniai, atliekami pagal muziką, pratimus atlieka su muzika naudodamos mažus įrankius: šokdynę, lanką, kamuolį, kuokeles ir kaspiną. Tai judesių menas, leidžiantis perduoti žmogaus būsenas išraiškingais (pirmiausiai rankų) judesiais. Meninė gimnastika yra patraukli savo nepaprastai didele gracija ir harmonija, Tai yra menas, kuriuo gimnastė turi galimybę sužavėti publiką, demonstruodama originalumą, lankstumą, jėgą ir koordinaciją.
Meninės gimnastikos atstovių sportinės veiklos sėkmė labai priklauso nuo įgimtų, genetiškai nulemtų organizmo anatominių, funkcinių, psichinių ypatumų, kurie, veikiami rengimo vyksmo iki tam tikros ribos kinta. Pastaraisiais metais meninės gimnastikos elito sportininkių varžybinės veiklos programa vis sudėtingėja: gimnastės ankstyvame specializacijos etape turi įsisavinti didelį kiekį techniškai sudėtingų elementų, kad vėliau jų pagrindu būtų galima sudaryti originalias programas ir kompozicijas, kurios padėtų išreikšti sportininkės individualybę.

(Parengė Lietuvos Sporto Universiteto doc. dr. Renata Rutkauskaitė)

Varžybiniai veiksmai – tai tam tikrų, tiksliai varžybų taisyklėse apibrėžtų (FIG, Code of Points) judesių formos siekimas. Kiekvienas veiksmo, judesio, elemento vertinimas remiasi atliekamų kūno bei įrankio veiksmų atlikimo meistriškumu (tobulumu) ir turi tam tikrą vertę (balais), o galutinė balų suma nusako sportinį rezultatą. Varžybų metu varžybinių veiksmų vertinimas remiasi atliekamų kūno bei įrankio veiksmų atlikimo meistriškumu bei kuo mažesniu klaidų skaičiumi pratime. Mokslininkų nuomonė dėl meninės gimnastikos varžybinės veiklos modelio struktūros skiriasi, tačiau vis dėlto yra modelį apibūdinančių požymių, kuriuos išanalizavus ir sugrupavus buvo galima parengti varžybinės veiklos modelio schemą. Pirmiausia skiriami pagrindiniai ir pagalbiniai kūno judesiai bei veiksmai su įrankiu. Pagrindinių kūno judesių vertinimas tiksliai apibrėžtas varžybų taisyklėse (FIG, Code of Points) - lengviausi judesiai vertinami 0,1 balo, patys sudėtingiausi – 1,0 balo, kurių vertės gali skirtis priklausomai nuo Olimpinio ciklo. Kūno judesiai gali būti statiniai ir dinaminiai, pasisukant ir ne, su atrama kojomis ir kitomis kūno dalimis. Pagrindiniai judesiai skirstomi į tokias grupes: šuoliai, pusiausvyros, lankstumo pratimai, sukiniai, akrobatikos elementai. Pagalbiniai judesiai (1 pav. pažymėti punktyrine linija) neturi aiškių vertinimo kriterijų, jiems priskiriamos įvairios pozos, išraiškos elementai, įvairūs persikėlimai. Veiksmai su įrankiu kaip ir kūno veiksmai turi apibrėžtus vertinimo kriterijus (vertinami nuo 0,1 balo – lengviausi, iki 1,0 balo – sudėtingiausi veiksmai). Jie gali būti statiniai ir dinaminiai. Tai yra įvairūs įrankio balansavimai, metimai, gaudymai, sukimai, figūros, mostai, ratai atliekami matant, nematant, judant įvairiomis kryptims ir kt.
Pagrindinių varžybinių kūno judesių dominavimas varžybinėje programoje skirtingų pratimų (pratimo su šokdyne, lanku, kamuoliu, kuokelėmis, kaspinu) varžybinių veiksmų struktūra kinta, priklausomai nuo sportininkių meistriškumo, amžiaus, varžybų taisyklių pasikeitimų. Pvz. pasikeitus varžybų taisyklėms 2004 metais (Abruzzini, 2004) numatytas skirtingas kiekvieno įrankio varžybinių veiksmų struktūros dominavimas: pratimo su šokdyne – šuoliai, pratimo su kamuoliu – lankstumo, pratimo su kuokelėmis – pusiausvyros, pratimo su kaspinu – sukinių elementai. Pratimui su lanku atlikti vienodai paskirstyti visų struktūrinių grupių elementai ir parinkti 2 elementai iš vienos ar dviejų varžybinių veiksmų grupės – tie kuriuos gimnastė gali atlikti geriausiai. Iš viso suaugusiųjų grupės sportininkės atlieka 18 elementų, o jaunių grupės – 12 (Abruzzini, 2004). Paskutiniu metu dominuoja įvairūs įrankio valdymo veiksmų virtuoziškumas, kas lemia sėkmę ir aukštesnius varžybinius rezultatus.
Sudėtingos koordinacijos sporto rungčių šiuolaikinės technikos tobulinimas yra nuolatinis vyksmas, kuriame persipina naujų ir sudėtingų elementų paieška, o juos taikant praktiškai vyksta natūrali tolesnė jų atranka. Esminis technikos tobulėjimo kriterijus yra tas, kad judesių technika turi atitikti biomechanines varžybinių veiksmų charakteristikas, nuolat didėjantį judesių sunkumą ir estetinius reikalavimus. Technikos etalonas – tai tarptautinės gimnastikos federacijos (FIG) meninės gimnastikos techninės komisijos parengtas, ekspertų patikrintas technikos standartas. Šis standartas yra dinamiškas, nuolat kintantis, priklausomai nuo meninės gimnastikos plėtros veiksnių.

Varžybinių veiksmų vertinimui išskiriami techninis ir atletinis komponentai. Techninis komponentas susijęs su technikos efektyvumu, su tuo, kiek nepriekaištingai, tiksliai, lengvai atliekami elementai, junginiai ir visa kombinacija. Atletinis komponentas susijęs su atletinėmis gimnastės judesių charakteristikomis: amplitude, dinamiškumu, judesių greičiu, aukštais ir tolimais šuoliais. Meninės gimnastikos, kaip sudėtingos judesių koordinacinės struktūros sporto šakos, varžybinę veiklą apibūdina:
• programos sunkumas;
• atskirų elementų ir visos programos atlikimo technika;
• kombinacijos ritminė struktūra, jos harmoningumas;
• programos, pratimo kompozicinis išpildymas.

Lyginant su kiekybiniais (varžybinių veiksmų – elementų, junginių skaičius, tam tikros grupės veiksmų proporcijų atitikimas), kokybinius gimnasčių veiksmus vertinti labai sunku. Vertinant atsižvelgiama į tokius rodiklius:
a) varžybinės programos judesių įvairovę (be įrankio ir su įrankiu);
b) kūno judesių ir papildomų judesių su įrankiu sudėtingumą, kuris labai tiksliai yra apibrėžtas varžybų taisyklėse;
c) judesių rizikingumą atliekant elementus susijęs su menkiausiu atlikimo netikslumu. Rizikingų elementų kiekis sportinėje programoje rodo gimnastės techninio meistriškumo tobulumą, patikimumą;
d) originalumą – tai programoje naudojamų netikėtų, neįprastų, retų arba pirmą kartą atliekamų judesių kiekis; tai kūryba, paieška, nestandartiniai junginiai, elementai.

Sudėtingos koordinacijos sporto šakų vertinimui būdinga ta pati specifika – elementų balų suma ne visada atspindi galutinį rezultatą. Dėl to skiriami trys technikos komponentai: 1) racionalusis – didžiausią vertę turintis komponentas, apibūdinamas tam tikrais lengvai suprantamais kiekybiniais rodikliais (elementai, junginiai, junginių blokas, tam tikrų kūno dalių atskirų taškų judėjimo greitis, pozų forma, pastangų dydis); 2) kompozicinis. Kompozicija plačiąja prasme – tai vieningas kūrybinių elementų ir junginių išdėstymas pagal muziką, atitinkantis varžybų taisykles bei gimnastikos vystymosi tendencijas. Varžybų taisyklių reikalavimai kompoziciniam komponentui tiksliai neapibrėžti ir teisėjavimo praktikoje ne visada į juos atsižvelgiama. Meninės gimnastikos pratimai pateikia jau nusistovėjusį kompozicinį kompleksą, kurio sandara turi visiškai atitikti pasirinktą muzikinį kūrinį. Puikus meniškos programos sudarymas, kartais gali kompensuoti sportininkės techninio parengtumo trūkumus. Ir atvirkščiai – įspūdis apie techniškai sudėtingą ir be klaidų atliktą programą gali sumažėti, jeigu ji ne itin meniška. Taigi sudėtingos judesių koordinacijos sporto šakų sportininkių judesių atlikimo kokybė vertinama ne tik iš sportinės technikos, bet ir meniškumo atžvilgiu. Pastarasis susijęs su daromu įspūdžiu, gebėjimu savo kompozicijose sukurti kuriamą įvaizdį šokiu ir plastika atitinkančia sporto šakos specifiką; 3) dar sunkiau vertinti estetinį komponentą. Jį nusako trys meistriškumo vertinimo kriterijai: bendro įspūdžio, išraiškingumo, virtuoziškumo.

(Parengė Lietuvos Sporto Universiteto doc. dr. Renata Rutkauskaitė)